Knygos, laisvė ir atsakomybė

KnygosYra dalykas, kuriam paskirtos ištisos knygos, apie kurį nuolat diskutuojama ir kuris išlieka aktualus jau keliolika šimtmečių. Kalbu apie reiškinį, troškimą, būseną, svajonę – laisvę. Laisvę galima pavadinti abstrakčiu dalyku, kurį kiekvienas žmogus suvokia savaip. Išgirdus šią sąvoką neretai prisimenama viena knyga, na, labiau – knygelė, – Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri užtikrina žodžio, minties, tikėjimo, sąžinės laisves. Bet jos dažnai suvokiamos kaip teisės, kurioms įgyvendinti neturi būti jokių kliūčių. Manyčiau, kad teisių su laisvėmis nereikėtų painioti – tai du atskiri, nors ir tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai.

Manau, pirmiausia reikėtų suvokti, kad demokratinė laisvė negali būti anarchija, kai kiekvienas daro, ką tik užsigeidžia ir spjauna į aplinkinių laisves. Bet kokia kiekvieno laisvė yra ribojama įstatymų, moralės normų, tačiau svarbiausias dalykas, neleidžiantis jai tapti anarchija – atsakomybė, priverčianti mąstyti, kaip tavo poelgiai ar žodžiai paveiks aplinkinius ir kokių pasekmių galima laukti. Deja, dabar kiekvienas plyšauja apie savo laisves, teises, tačiau „pamiršta” užsiminti apie savo atsakomybę, pareigas visuomenei.

Pakalbėkime apie žmogaus laisvę plačiau. Žodynuose galima rasti įvairių jos apibrėžimų: tai ir galėjimas judėti be apribojimų, veikti savo nuožiūra, ir teisė reikšti nuomonę, ginti interesus, ir buvimas neuždarytam (kalėjime, sandėliuke, galbūt ir rūsyje)… Dabartinėje visuomenėje dažniausiai ir garsiausiai minima žodžio laisvė. Žinoma, tie laikai, kai už netinkamą žodį galėjai netekti visko, įskaitant ir savo gyvybės, jau praėjo, tad dabar kiekvienas žmogus gali laisvai išreikšti savo nuomonę, kritikuoti, girti visuomeninio gyvenimo detales, pokyčius savo valstybėje, kalbėti apie tai, kas jam rūpi. Bet negalima pamiršti elementarių dalykų – pagarbos ir tolerancijos kitam, atsakomybės už savo žodžių teisingumą.

„Mano teisės baigiasi prieš jūsų nosį”, – mokykloje nuolat kartojo viena mokytoja. Manau, jei šitaip mastytų visi, kiltų kur kas mažiau nesusipratimų, skandalų, teisėjai nepavargtų spręsdami krūvas bylų, kuriose nagrinėjami teisių ir laisvių pažeidimai. Kiekvienas žmogus, savo laisvę suprasdamas savaip, ir elgdamasis savo nuožiūra, neturėtų painioti laisvės su galia, nors šių dviejų sąvokų apibrėžimai gana panašūs (galia – galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti).

Laisvė žmogui suteikia galimybę tenkinti savo asmeninius poreikius, o galia naudojama norint daryti įtaką kitiems, tačiau tai dažniausiai baigiasi ne taip, kaip norėtųsi – pakanka prisiminti didžiuosius diktatorius, kurie siekė daryti įtaką kitiems, varžydami asmenines žmonių laisves. Dar vienas gana šviežias pavyzdys – Rusijos prezidento Putino veiksmai Ukrainos atžvilgiu, skubiai surengtas referendumas, po kurio dalis Ukrainos – Krymo sritis tapo Rusijos teritorija. Pasaulio politikos arenoje vykstančius procesus komentuojantys ekspertai teigia, jog čia jaučiamos ir kone asmeninės ambicijos susigrąžinti buvusią Sovietų sąjungos didybę, kai ji driekėsi per didžiules teritorijas ir joje gyveno daugybė žmonių. Vis dėlto dažniausiai nuskambanti frazė kalbant apie šią ekspansiją (teigiama, jog tai buvo pačių Krymo gyventojų noras) – teisių pažeidimas. Teisių gyventi šalyje, kurioje gimei, augai. Juk ne visi Krymo srities gyventojai sutiko – kas laukia tų, kurie prisijungimui priešinosi?

Taigi, abstrakčią sąvoką „laisvė” kiekvienas gali suvokti savaip, gali painioti ją su teisėmis, tapatinti su galia, bet tuo pačiu neturi pamiršti ir atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Kitaip tariant, vieno žmogaus asmeniniai interesai negali kirstis su kito žmogaus interesais – kiekvienas poelgis ir galimos jo pasekmės turi būti apsvarstomi. Ukrainos-Rusijos atveju vieno ar kelių žmonių interesai buvo iškelti aukščiau milijonų kitų. Viso šio pamąstymo moralas – kuo atsakingesni būsime, tuo mažiau chaoso bus mūsų visuomenėje.