Category Archives: Kultūriniai objektai

Sodybos etninės architektūros samprata kaimo turizmo kontekste

kaimo turizmo sodybaŽiemgalos regionas, esantis Šiaurės Lietuvoje išsiskiria specifiniais kaimo sodybos architektūros bruožais. Iki pat 19 amžiaus pabaigos – 20 a. pradžios jame kaip ir likusioje Lietuvos dalyje buvo statomi mediniai namai, tačiau jau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, o ypač tarpukario metais pradėti  statyti moliniai  ir mūriniai namai.    Susidariusi bei paplitusi čia bei kituose Lietuvos regionuose gatvinių kaimų ir sodybų struktūra išliko savita tik šiam kraštui, kuri liudija apie minimo regiono žmonių puoselėjamas tradicijas, buitį bei kultūrą. Todėl nenuostabu,  kad ir šiandien esančios šiame krašte kaimo turizmo sodybos kaip mažosios architektūros šedevrai liudija mums apie neužgesusį bei  propaguojamą ryšį tarp praeities ir dabartinio modernumo.

Ko gero, slenkant  ne vienieriems dešimtmečiams dažnai iškildavo klausimas, ar bendra tradicinė etninė architektūra vis dar išlieka puoselėjama vertybe ?  Viskas priklauso nuo vyraujančio laiko ir erdvės padiktuotų gyvenimo tendencijų, kadangi būdavo laikotarpių,  kuomet visuomenė tarsi nusigręždavo nuo tradicinių vertybių ir bandydavo ieškoti naujų išraiškos formų, jas pritaikyti tiek mene, tiek architektūroje, pagaliau propaguoti visa tai buityje. Tačiau šiandien turėtume sakyti, kad tradicija, kad ir kokia ji bebūtų, yra kokybės standartas, tai yra visa tai  kas buvo sukurta ir išpuoselėta per amžius, todėl etniškumo kaip išraiškos formos taikymas kaimo sodybos architektūroje nėra kažkokia atgyvena, o mūsų turimo paveldo gyvastis.

Šiuolaikinės tendencijos aiškiai išreiškia grįžimą prie to kas jau yra sukurta ir išpuoselėta, grįžimą prie archaikos, belieka tik šiuolaikiškai pateikti panaudojant senovinius etnokultūrinius elementus.  Pripažįstama, kad mediniai namai yra kone ekologiškiausi ir sveikiausi žmonių gyvenamajai aplinkai, todėl sodybos kaimuose siekiant plėtoti agroturizmą ir  statomos pasitelkiant medį. Medinė etninė architektūra, jos pagrindu naujam gyvenimui prikeliami ar naujai statomi namai ir yra šiuolaikiško vystomo kaimo turizmo bruožas. Sodybų savininkai prieš pradedami kaimo turizmo verslą turėtų į tai atkreipti dėmesį, juo labiau,  kad vyraujančios aplinkos ir kaimiškosios architektūros tinkamas suderinamumas, išreikštų etnokultūrinių formų pateikimas taptų patrauklus akiai kiekvienam besilankančiajam pas juos svečiui.

Lietuvių etninė  architektūra visada buvo ir, ko gero, yra vis dar suvokiama sodybos kontekste. Sodyba žmonių sąmonėje per amžius išliko pagrindine šeimos kaip visuomenės pagrindo gyvenamąja vieta, nusistovėjusiu ūkio vienetu.Sodybą sudaro darni joje esančių pastatų, kiemo erdvių, želdinių bendra visuma, kuri atspindi vienokio ar kitokio (priklausomai nuo vietos) regiono kultūrinę specifiką, vyraujančią aplinką ir gyvensenos ypatumus.

Nūdienos etninės architektūros atgimimas įrengiant, statant arba rekonstruojant naujai sodybas taps svarbiu impulsu ateities kartoms, kurioms ryšys tarp praeities ir jų gyvenamo laiko išliks, tikėkimės, vis dar aktualus.

Alkiškių Evangelikų Liuteronų bažnyčia

Alkiškių Evangelikų Liuteronų bažnyčia

Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta ant kalnelio, ją supa kapinės. Jos architektūrinė kompozicija būdinga romantinei klasicizmo transformacijai. Evangelikų bažnyčiose, kitaip nei katalikų, yra mažai knygų, bažnytinių indų, tekstilės dirbinių. Evangelikų šventovių santūrumas būdingas ir Alkiškių bažnyčiai. Lietuvoje liko trys nuo karo nenukentėjusios latviškų parapijų bažnyčios, viena iš jų Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčia.

Jau septynioliktajame šimtmetyje Šiaurės Lietuvoje tarp katalikų gyveno ir liuteronų. Tai buvo kolonistai iš Prūsijos ir latviai, atsikraustę iš Kuršo ir Latgalos. 1772 metais Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio iždo ministras grafas Tyzenhauzenas kvietė į Šiaulius vokiečių audėjus, kuriems buvo statomi mūriniai namai ir suteikiama įvairių privilegijų.

Antašavos dvaro sodyba

Antašavos dvaro sodyba

Išlikę dvaro rūmai, žirgynas (svirnas), parkas. Restauravus rūmus ir svirną, planuojama juos naudoti kultūrinio turizmo reikmėms: teikti maitinimo, aktyvaus poilsio (jodinėjimo žirgais ir važinėjimo kinkiniais)paslaugas.

Objektas statytas

Dvaras minimas nuo 1595 metų, iki XVIII a. pabaigos vadintas Papyvesiu. 1792 m. dvaro savininkas Hiacintas Antašauskas (Antaševskis) pastatė Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčią (perstatytą 1862 m.).

Buv. objekto savininkai

Chošnovskiai (XVIII a.), A. Pačiobutas (1779-1791 m.), I.Liutkevičius (1791-1792 m.), Antašauskai (1792-1888 m.), S.Šimonis (1888-1915 m.)

Objekto architektai

Dvarą apie 1810 m. suprojektavo M. A. Šulcas (1769-1812). Jį sudaro visas kompleksas – rūmai, svirnas, parkas ir klebonija. XIX a. antroje pusėje prie rūmų buvo pristatytas dviaukštis priestatas, tačiau jis pažeidė ansamblio kompoziciją.

Papildoma informacija:

Rūmų interjeras buvo įrenginėjamas iki pat 1820 m. Jis yra ypač puošnus. Grindys buvo iš įvairių atspalvių dailaus parketo. Miegamąjį skiria dvi jonėnų stiliaus kolonos, sienas (kaip iš šokių salėje) puošia antablementas su lipdiniais, lubose plafonas su augalų motyvais. Šokių salėje lubose net du apskritos formos plafonai.

Parko kampuose anksčiau buvo rūsys, ledainė, vaisių sandėliukas ir pirtis. Parko viduryje buvo iškastas tvenkinys. Dviaukštis svirnas sumūrytas iš lauko akmenų, papuošimui naudota akmens skalda, langų apvadai patinkuoti, yra antablementas.

Klebonija pastatyta 1811 m. Ji vienaukštė, nėra didelė, asimetriška. Jos langai padailinti trikampiais sandrikais. Išryškintos horizontalios linijos – cokolis, vientisa palangių trauka, neišsiskiriantis antablementas.

Bažnyčios aprašymas ir foto nuotraukos yra pateiktos atskirai.

Naujieji savininkai įsigijo dvarą 2003 metais. Šiuo metu atliekami paruošiamieji darbai, rengiami techniniai projektai, ketinant restauruoti dvaro rūmus ir svirną bei pritaikyti šiuos pastatus kompleksinio turizmo reikmės (dvaro rūmuose įrengti prabangius nuomojamus gyvenamuosius apartamentus, pokylių sales, konferencijų salę, rūsyje teikti sveikatinimo paslaugas. Dvaro svirną planuojama pritaikyti karčemai ir svečių namams, dvare taip pat ruošiamasi įsteigti turizmo informacijos centrą bei  architektui  M.Šulcui skirtą ekspoziciją supažindinančią su šio architekto veikla, lietuviškuoju klasicizmu. Ketinama sutvarkyti dvaro parką ir teikti aktyvaus turizmo paslaugas.